Bebras

Panemunės šilas

Gamta

Kontaktai

Pirmieji poilsiautojai Panemunės šile pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo. Pradžioje vyrai ir moterys negalėjo maudytis kartu, nes viešose vietose tai buvo uždrausta.

Nuo 1926 m. poilsiavietė išpopuliarėjo tarp Kauno gyventojų, poilsiautojų srautas nuolat didėjo. Tai siejama ir su žemės sklypų dalijimu, vilų bei vasarnamių statyba. 1928 m. šilas pavadintas dr. Jono Basanavičiaus parku. Jau tuo metu šalia senųjų parko takų ir keliukų pradėtos projektuoti naujos alėjos. Vasarą į šilą veždavo Kauno siaurukas.

Takai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1933 m. parke nutiesta apie 5 km naujų bei išlyginta senų takų, pavadintų miško žvėrių ir paukščių vardais. Naujos trasos buvo žvyruojamos, apsodinamos eglaitėmis, įrengiamos sporto ir poilsio aikštelės.

Iki 1935 m. išvestos ir sutvarkytos Gegučių, Žuvėdrų, Undinių, Lakštingalų alėjos, Lapių, Stirnų, Briedžių takai, projektuojamas Vilkų takas. Bendras alėjų ir takų ilgis siekė 7 km, pusė jų apsodinta eglaitėmis. Be to, suprojektuotos dvi naujos alėjos – Gandrų ir bevardė. Pietinė parko dalis buvo tvarkoma „kurortiškai“, šiaurinė dalis palikta rezervatu.

Atsiliepimai

Komentuoti