Lietuvos etnografijos muziejus – tai muziejus po atviru dangumi, įkurtas 1966 m. sausio 1 d. (lankytojams atidarytas 1974 m. birželio 21 d.) Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai vienas didžiausių (194 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi.
Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.
1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė – Pikšrienė. 1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas.
Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnas iš Dzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 22 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.
Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 5 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės, rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia jojimo būrelis.
Atsiliepimai